Turto areštas vykdymo procese: kada jis tampa neproporcingas?

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2026 m. sausio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-26-1120/2026 pateikė reikšmingus išaiškinimus dėl turto arešto taikymo vaiko išlaikymo vykdymo procese.

Byloje tėvas ginčijo antstolio sprendimą neužbaigti vykdomosios bylos ir nepanaikinti viso jo turto arešto, nors išlaikymo įsiskolinimas buvo visiškai padengtas, o prievolė išlaikyti vaiką toliau buvo vykdoma savanoriškai ir tinkamai.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pareiškėjo skundo netenkino, nurodydami, kad vykdomoji byla negali būti užbaigta tol, kol nepasibaigė pati prievolė išlaikyti vaiką, kuri galioja iki vaiko pilnametystės. Dėl tos pačios priežasties, teismų vertinimu, nebuvo pagrindo naikinti ir turto arešto.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas su šia išvada sutiko tik iš dalies. Teismas pažymėjo, kad vykdomosios bylos užbaigimui nepakanka vien tik įsiskolinimo padengimo – būtinas ir faktinis prievolės pasibaigimas, todėl šioje dalyje žemesniųjų instancijų teismų išvados buvo teisingos.

Tačiau kasacinis teismas pabrėžė, kad viso skolininko turto areštas, kai nėra pradelsto įsiskolinimo ir prievolė vykdoma gera valia, yra perteklinė ir neproporcinga priemonė. Turto areštas buvo pagrįstas tik tol, kol egzistavo įsiskolinimas. Jam išnykus ir prievolei esant tinkamai vykdomai, areštas turėjo būti panaikintas.

Teismas akcentavo, kad vykdymo procese taikomos priemonės privalo būti proporcingos ir atitikti teisėtus tikslus. Ilgiau, nei būtina, taikomas turto areštas pažeidžia asmens nuosavybės teises, saugomas tiek Konstitucijos, tiek Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo.

Šioje dalyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino bylą nagrinėjusių teismų sprendimus. Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.